„Each day is a gift and not a given right” – kiekviena diena yra dovana, o ne teisė. Tad džiaukitės dovana 😉
Šiais dainos žodžiais pasveikinau 2010-uosius. Šie žodžiai pirmieji atėjo į galvą išgirdus apie I.Matijošaitienės mirtį. Dar vakar apie ją kalbėjome vakarieniaudami su viltimi jog toks optimizmu trykštantis žmogus atmerks akis ir nusišypsos. Deja.
Tai tik vienas iš daugelio pavyzdžių įrodančių jog gyvenimas yra itin trapus. Vienas žingsnis ir viskas gali griūti. O kaip mes gyvename? Viską atidėliodami, viską planuodami ateičiai, o kas DABAR? Gyvename kažkokiame baimių, fobijų, stereotipų pritvinkusiame pasaulėlyje, kuriame vis girdime frazes „vieną dieną aš jiems parodysiu”, „rytoj pradėsiu tą ir aną”. O jei rytojus neišauš? Ko gailėtumėtes paskutinę savo gyvenimo minutę?
Gailėtumėme tikrai ne to ką padarėme. Juk tai ką darėme, net jei tai buvo klaida, tuo metu atrodė teisinga ir praturtino mus, kažko išmokė. Gailėtumėmės to ko nepadarėme, ko neišdrįsome, kas atrodė netinkama ir kas pateko į kategoriją „ką žmonės pasakys”.
Aš ne išimtis. Gyvenu iliuzija, kad vieną dieną kai jau būsiu susikūrusi savo gyvenimo pagrindus pradėsiu gyventi taip kaip noriu ir elgtis kaip man patinka. Iliuzija. Galbūt kaip tik tada mano gyvenimas bus baigtas ir nebūsiu išdrįsusi padaryti to ko taip ilgai laukiau ir tam kaupiausi…
Užburtas ratas, tačiau įkvėpimas pagautas. Svarbu jo nepaleisti ir kiekvieną dieną prisiminti neriboti savęs, nebijoti ir gyventi taip, kad gyvenimas teiktų malonumą. Juk gyvenimas tik vienas.
