Kai su sesute įsikūrėm gyventi kartu, nusprendėm – ieškosim katino. Norėjosi kažko kas lauktų mūsų namuose, murktų naktimis ir vazas daužytų 🙂 Na ir kad turėčiau kam už uodegos patampyt 🙂 Su ta mintim ir gyvenom, nieko aktyviai nedarydamos, nes vis draugai žadėjo padovanoti. Ir štai vieną dieną gaunam žinią – sode porelė šuniukų „susiburkavo“ ir susilaukė mažų gražių vilkšuniukų. Na, apie šunis mes nemąstėm, bet tą kart iškart sutarėm – pasiimam tą vilkšuniuką pas save, užauginam, o paskui atiduosim augint seneliams, galės saugoti jų daržą. Aišku apie tokį sprendimą gyrėmės viešai. Visi tai sutiko normaliai (į akis niekas nesakė jog mergos „nupušo“). Na išskyrus mano sesutės draugą, kuris, (kaip aš sau tyliai juokiuosi) išsigando konkurencijos! Kaip gi jis turės dalintis dėmesiu su kitu vyriškos lyties atstovu, kuris vizgina uodegą, paklūsta šeimininkei ir yra mylimas… Jis vos ne tą pačią dieną būdamas Vilniuje surado internete skelbimą apie dovanojamus kačiukus bei privertė mus(juodoji magija) nueiti ir apžiūrėti kačiukų. Ir tai buvo lemtingas posūkis – mintis apie šunį išgaravo, įsimylėjom ją ir štai ši mažylė jau nuo vasaros pradžios yra pas mus. Kaip ir buvo svajota, ji visuomet laukia namuose, begalo garsiai murkia, daužo stiklines(padėtas ne vietoje) ir aš ją niurkau bei už uodegos tampau 🙂