Vasara man prasidėjo dar balandį – persikraustymas į Vilnių buvo tam tikra riba, pažymėjusi kažko naujo pradžią. Keista atsikraustyti į miestą kuriame pažįsti vos pora žmonių, o be navigacijos iš Pašilaičių į traukinių stotį pirmą kartą važiavau gerą valandą laiko…  O kai kartą atvažiavus draugui pasiimti manęs iš renginio buvau paklausta ar žinau kokiame rajone randuosi, neturėjau ką atsakyti. Nesigaudau dar, nesigaudau. Todėl visada mėgaujuosi kvietimu pasivažinėti ar pasivaikščioti po man dar nepažįstamas Vilniaus miesto gatveles. Kaip kitaip susipažinsi su miestu? Gi tikrai ne mokindamasi atmintinai žemėlapį 🙂

Visgi nauji kolegos, naujos pažintys, senos atgijusios meilės ir naujos simpatijos neleido liūdėti net ir nepažįstamame mieste. Avantiūros, kai parašai twitteryje, jog nori kavos ir ieškai su kuo ją išgerti, pasiteisino. Trumpi susitikimai, pakalbėjimai apie orą, ar net rimtesnės diskusijos tikrai paįvairino gyvenimą. Nors nesu iš tų plepiųjų, drąsiųjų, savo tvirtą gyvenimo filosofiją turinčių žmonių, bet karts nuo karto perlipti per save ir susitikti su žmonėmis apie kuriuos nieko nežinau tikrai sveika. Net dažniau gal reiktų.

Pirmas kelias naktis buvo keista gyventi vienai. Prieš tai gyvenau bendrabutyje, vėliau nuomojausi butą su sesute, kurį laiką buvau grįžusi gyventi į tėvų namus. Retai kada teko naktis leisti vienai. Bet ta ramybė gyvenant vienai, žinojimas jog niekas nebadys pirštai dėl neišplautų indų ar ilgo naktinėjimo prie kompiuterio duoda savo privalumų. Gali leisti sau visą sekmadienį praleisti su pižama, susivėlusi, nepaklotoje lovoje. Ir niekas to nemato 🙂 Vienas mano kolegų yra pasakęs kažką panašaus į „guliu sau lovoje, aplink ramu, gera, aš vienui vienas. Na va šuniui dar leisčiau aplink trintis, bet panos tai tikrai į lovą nepriimčiau”. Tokia pat mintis ir mano galvoje. Nors iš pradžių ir buvo mintis, jog norėčiau ko nors kas visada būtų šalia, bet dabar supratau jog man dar toli gražu iki šeimyninio gyvenimo… Gal tai Vilniaus įtaka?…