Labai netikėtai „aptūrėjau“ galimybę pabūvoti konferencijoje tema „Culture and Dialogue: An International Conference on Interdisciplinary Research and the Future of Higher Education“. Taigi pasigaudžiau protingų ir įdomių minčių.

Vienas kalbėtojas klausė, kas daugiau sužino apie pašnekovo kultūrą – žurnalistas ar duodantis interviu? Logiškas atsakymas būtų žurnalistas, nes juk jis užduoda klausimus. Bet kaip jis tuos klausimus formuoja? Formuoja pagal savo kultūrinius įsitikinimus, savo patirtį, žinias, įsitikinimus. Taigi duodantis interviu iš tų klausimų gali susidaryti vaizdą apie žurnalisto kultūrinį pagrindą bei požiūrį.

Kito pokalbio metu išsirutuliavo mintis kodėl mokslo pažanga Lietuvoje yra tokia lėta. Nes mokslininkai ir verslininkai nesusikalba. Tai natūralu, nes mokslas ir verslas yra dvi skirtingos kultūros turinčios skirtingus interesus. Tačiau jei jie pasistengtų susikalbėti ir daryti bendrus projektus mokslo pažanga žymiai paspartėtų , o ir verslininkai gautų naudos.

Mes visi žmonės, bet ištikrųjų kokie skirtingi ir kaip yra sudėtinga tai suvokti. Dr. Gentvilas kalbėjo apie istorinius įvykius neleidžiančius Vakarų Europai supranti Rytų Europą ir atvirkčiai. Vakarų Europos žinios apie Rusiją vis dar yra anekdotų apie vodką lygyje. Apžvelgtas Lietuvos kultūrinis gyvenimas. Kas dabar dedasi? Didžiausias įvykis „Vilnius – Europos kultūros sostinė 2009”. Ką tai reiškia? Kad viskas koncentruojama į Vilnių, o kiti kultūriniai centrai palikti merdėti. Patiko kelios frazės šia tema: „Regionuose ir provincijoje meno bei kultūros žmonės pradeda jausti savo nepilnavertiškumą. Tuo tarpu sostinėje atsiranda perdėto savęs sureikšminimo sindromas.“ „Lietuvos kultūros politikoje Lietuva baigiasi ties Grigiškėmis, t.y. 20 km nuo Vilniaus centro“.

Profesorius S. Kruks iš Latvijos pradėjo kalbą „nesikalbėjimo“ pavyzdžiais. Latviai ir lietuviai vieni kitus vadina „broliais“, kitos šalys mus ir dar estus jungia į Baltijos šalis, bet kiek ištikrųjų mes turime bendra, ar darome kažką kartu, organizuojame bendrus projektus, bendrus renginius, akcijas? Labai labai mažai. Tai kokie mes „broliai“ jei nesikalbame? Taip pat buvo plačiai aptarta korupcija. Visi tik deklaruojame jog mes prieš korupciją, rašome projektus, rengiame akcijas. Bet kai einame pas daktarą nešame butelį bredžio, o kelyje sustabdžiusį policininką „apdovanojame“ penkiasdešimtine. Ir galvojame, „čia tik šį kartą, čia išimtis, man būtinai reikia“. O paskui stebimės kodėl korupcijos tie projektai „neišgydo“.

Įdomi buvo konferencija. Gaila, kad negalėjau pasiklausyti dar kelių paskutinių kalbėtojų, nes laikas spaudė atlikti kitus darbus.