Laisvalaikis gali būti labai gerai apgalvotas, suplanuotas ar tiesiog ekspromtu. Laisvalaikis gali būti labai įdomus ir šaunus, tačiau visą šaunumą gali sugadinti… mobiliojo skambutis.
Ar kada susimąstėte jog niekada ar labai retai išjungiame mobiliuosius? Tik išimtinais atvejais. Mobilusis daugeliui iš mūsų tapo nuolatiniu palydovu, be kurio nė žingsnio. Suprantama jis reikalingas darbui, ar tam kad šeima galėtų pasiekti kam nors atsitikus, ar tiesiog pasakyti „labas, pasiilgau“.
Tačiau kam jis reikalingas kai esi su šeima, draugais, pramogaujant ar bandant atsipalaiduoti po sunkios darbo dienos? Kodėl jis visuomet šalia ir kas valandą tikrinamas ar kas neskambino? Gal tai jau priklausomybė?
Laisvalaikio paįvairinimui siūlau išjungti telefoną bent pusdieniui. Jei jūs savaitgalį nedirbate ir leidžiate su šeima, o kitiems pasakote „savaitgalį manęs netrukdykite“, tuomet labai šaunu išjungti telefoną. Jausmas nerealus, kai žinai jog neverta tikrinti telefono, vis tiek niekas negali tau paskambinti ir pamažu visą užplūsta mėgavimasis tuo ką darai, o ne galvojimas ar kas paskambins. Išjungus telefoną niekas negali tau paskambinti ir pasakyti kokios blogos naujienos, ar koks tau nemalonus žmogus negali paskambinti ir sugadinti nuotaikos. Blogos naujienos gali palaukti kol pasibaigs tavo savaitgalis, o tie kam ištikrųju tu reikalingas perskambins vėliau. Tai išjungiam telefoną?
Neseniai turėjau 5 dienų kelionę užsienyje, kur neveikė ryšys telefono mano. Tikrai palaima buvo =].
Man savaitgalis dažniausiai reiškia, kad bandau sutalpinti kuo daugiau susitikimų su žmonėmis į kuo trumpesnį laiko tarpą, nes paprastai nespėju. Tokiu atveju telefonas – būtinas dalykas. Kitais atvejais, pvz darbe, kai tikrai reikia susikaupti ir nesiblaškyti, telefonas paliekamas švarke ir nejudinamas iki darbo pabaigos. Anksčiau nešiojausi jį dėl laikrodžio, tačiau paskutinis pirkinys (laikrodis) padarė tai nereikalingu.