Ne ne, tai ne dar vienas japonų ar amerikiečių išradimas, nors kažką panašaus tikiu jie jau sukūrę.
Kadaise karaliai ir kiti svarbūs žmonės bijodami būti nunuodyti maistą pirmiausia liepdavo ragauti tarnams. Kadangi mano šeima nėra itin kažkuo įtakinga, kad kas pultų nuodyti ir namuose tarnų nėra, tai sakyčiau maisto testavimas (nežinau kokį kitą žodį čia labiau tiktų naudoti) nėra aktualus. Tačiau tai nereiškia kad maisto testavimo įrankis namuose negyvena. Dar ir kaip ji čia gyvena. Pavadinimas katė, modelis Heka, versija 2001. Gurmanė, mėgstanti šviežius produktus ir skirianti kas yra skanu, kas ne. Štai šiandien pavyzdžiui nusipirkom dviejų rūšių kiaulienos faršą. Vieno ragavo su malonumu, nuo kito nusisuko vos pauosčius. Išvada: pastarąjį faršą teks apdoroti tokiais būdais, kad ilgiau virtų/keptų ir nekenktų skrandžiui…
Prisimenu kažkada skaičiusi kažkurio blogerio parašymą kažkas panašaus į “nusipirkau dešrelių, katė pauosčius pradėjo kapstyti lyg būtų atlikusi reikalą”. Taigi nevien mano namuose yra “maisto testavimo įrankis“.
