Skamba telefonas. Atsiliepiu. Su manimi sveikinasi kažkoks vyrukas. Paklausia kaip sekasi. Ir prisistato: “čia Kenan, iš Turkijos. Prisimeni mane?” Pasakyta kaip gražiai lietuviškai jog tikrai nesitikėjau jog tai gali būti ne lietuvis. Puse likusio pokalbio ir buvo lietuviškai, kol nejučia vis pereidavome prie mums įprastos anglų kalbos.
Su Kenan susipažinau prieš keturis metus, kai dirbau su EILC programa LCC tarptautiniame universitete. Tai buvo pirmoji šių kursų laida mano universitete. Tris savaitės intensyvaus mokymosi lietuvių kalbos. Kai kurie studentai žiūrėjo į tai aplaidžiai, kiti studentai nuoširdžiai mokėsi. Kiekvieną dieną jie vis daugiau lietuviškų žodžių vartojo, vis rišlesnius sakinius suregzdavo. Kai teko dalyvauti jų egzamine žodžiu pati buvau nustebusi kokius pasakojimus jie gali kurti. Lietuviškai! O pirmą kartą lietuvių kalbą išgirdo prieš tris savaites.
Su šiais kursais dirbau tris vasaras ir kiekvieną kartą negalėdavau atsistebėti jog studentai vasaros metu, kai norisi tik prie jūros gulėti, sugeba perprasti ir išmokti lietuvių kalbą. Kalbą, kuri kaip mes patys lietuviai esame įsitikinę yra viena sunkiausių pasaulyje(ir aišku viena seniausių). Aš net susirašinėju su kai kuriais iš jų lietuviškai. Ta prasme žmogus pabuvęs pusmetį Lietuvoje ir grįžęs į gimtąją Turkiją/Vokietiją/Lenkiją/Vengriją po poros metų vis dar gali parašyti rišlų 20-ies sakinių emailą lietuvių kalba. Smagu.
