Jau kuris laikas turiu savo mašinuką. Mažutė Opel Astra. Kadangi vaikinai visuomet klausia, tai informuoju: dyzelis, 2.0, mechaninė, 1999m. O merginoms įdedu foto. 🙂
Jau įpratau ir po aikšteles sukinėtis(nors dar kartais jei netinkama mėnulio fazė atbulom įvažiuoju į skylę tik iš 5 karto), ir pro senamiestį piko metu pravažiuoju(Klaipėdos senamiestį, iki Vilniaus man dar toli). O paskutinėmis dienomis leidžiu sau ir su šefais palenktyniauti.
Po darbo. Aš iš aikštelės išvažiuoju pirma. Važiuoju neviršydama nurodyto greičio. Iš paskos išvaro šefas. Atsilieka apie 100metrų. Matau – spaudžia gazą iki galo. Sukilo azartas – nė velnio tu manęs neaplenksi! Paspaudžiau ir aš. Na aišku gal ir kvaila pradėt lenktyniaut su galingu Subaru su 4 varomais ratais, bet pabandyti verta. Pusiaukelėj mane aplenkė. Bet kol pravažiavom puse miesto aš jam buvau prilipus prie uodegos. Neatsilikau nė per metra. Tik nelenkiau – visgi šefas, nors ir po darbo valandų.
Rytas. Ramiai sau užsimiegojus važiuoju į darbą. Veidrodėlyje pamatau didelį visureigį skiejantį kaip kokią raketą. Aga, ten pasirodo pavaduotojas su savo Chevroletu. Prisiartina – jau lenkia. Nė velnio! spaudžiu gazą kol nespėjo susilygint su manim ir nepamatė jog aš už vairo(jis dar nežino jog turiu mašiną). Spaudžiu pakankamai jog jis su savo viršgarsiniu greičiu pasilieka už manęs. Spaudžia ir jis, bet veltui – aš spaudžiu daugiau.
Į spidometrą nežiūrėjau bet aišku mieste ir vingiuotu keliuku link mano darbo mes tikrai nevažiavome ant daugiau nei 100, bet tai daug daugiau nei nurodyta kelio ženkluose(ypač tame prie darbo, kur parašyta 20)… Ir aišku tai nebuvo lenktynės, jie važiavo kaip jiems įprata, tik aš tokia pasipūtus kelio naujokė bandžiau prieš juos kaip skruzdė prieš dramblį šakotis. Bet smagu ir gera širdį kai žinai jog tavęs nesugebėjo aplenkt galingas visureigis.
Auga naujas kelių erelis :)Jei jau dabar tokie bandymai, tai kas bus vėliau… 🙂
kaip būtų „kelių erelis” moteriškosios giminės? nes kelių erelių logika labai panaši, manau. smagu be abejo. tik kiek gaila tų užmuštų žmonių.
Tai yra grubus eismo taisyklių pažeidimas – trukdyti aplenkti didinant, ar mažinant greitį, ar kitais manevrais 🙂
Jei jau pradėjo lenkti – turėjai pripažinti, kad nepasivelki 😀
Žavinta, jei visa tai ką rašai – tiesa, tai yra tikrai baisu ir neatsakinga. Patarčiau paskaityti Sobieslav Zasada knygą „Saugus greitis”. Tada suprasi, kad tas pats 120 km/h vienam gali būti saugus, o kitam ir 40 jau per daug. Jokiu būdu neteisinu lakstymų mieste ir gyvenamosiose zonose ar netgi užmiestyje, ir pats nesu be nuodėmės, kaip sakoma (nors niekuomet nelenktyniauju), bet skatinu pažvelgti į save iš šalies. Beje, „lenktynės”, ko gero, pirmauja pagal sužalojimų skaičių po alkoholio.
Pagrindinės dvi eismo taisyklės: „duok durniui kelią” ir „tarpusavio pagarba ir supratimas” – kitos nereikalingos.
Saugių kelionių.
Didžiuotis ir girtis tuo, kad pažeidinėji kelių eismo taisykles, šiandien yra labai labai nelygis. Žinoma, yra ir tokių visuomenės sluoksnių, kuriuose tai yra labai lygis. Pastaruosiuose labai lygis yra ir pasigirti, kad ką nors pavogei arba apgavai… Apgavai…
Wow, nereikia taip greižtai. Nesu kelių erelis, piniginė per plona, kad galėčiau skraidyt 🙂 O vienintelė vieta kur drąsiai spaudžiu yra kelias už miesto į mano įmonę, kur kelias baigiasi „tupiku” ir ten važiuoja tik mūsiškiai. Tad jei šefas už nugaros artėja link manęs, galiu ir paspaust kol nesusilygino. Negi leisiu jam pirmam į darbą atvažiuot ir teigti jog jis pirmiau už pavaldinius pasirodo. Mieste taip tikrai nedarau.
Šiaip apie vairavimą, per laidą „nepaaiškinama, bet faktas”(rusiškai nemoku rašyt, tai išverčiau pavadinimą) buvo rodoma apie ekstremalaus vairavimo pamokas. Pvz, kaip elgtis jei slysti ant ledo, ant didesnio posūkio ir pan. Tiesiog leido patirti ir išbandyti tai ko mes taip keliuose bijome. Įdomu LT tokia mokykla yra? Aš visai norėčiau tokios pamokėlės.