Jau kuris laikas turiu savo mašinuką. Mažutė Opel Astra. Kadangi vaikinai visuomet klausia, tai informuoju: dyzelis, 2.0, mechaninė, 1999m. O merginoms įdedu foto. 🙂
Jau įpratau ir po aikšteles sukinėtis(nors dar kartais jei netinkama mėnulio fazė atbulom įvažiuoju į skylę tik iš 5 karto), ir pro senamiestį piko metu pravažiuoju(Klaipėdos senamiestį, iki Vilniaus man dar toli). O paskutinėmis dienomis leidžiu sau ir su šefais palenktyniauti.
Po darbo. Aš iš aikštelės išvažiuoju pirma. Važiuoju neviršydama nurodyto greičio. Iš paskos išvaro šefas. Atsilieka apie 100metrų. Matau – spaudžia gazą iki galo. Sukilo azartas – nė velnio tu manęs neaplenksi! Paspaudžiau ir aš. Na aišku gal ir kvaila pradėt lenktyniaut su galingu Subaru su 4 varomais ratais, bet pabandyti verta. Pusiaukelėj mane aplenkė. Bet kol pravažiavom puse miesto aš jam buvau prilipus prie uodegos. Neatsilikau nė per metra. Tik nelenkiau – visgi šefas, nors ir po darbo valandų.
Rytas. Ramiai sau užsimiegojus važiuoju į darbą. Veidrodėlyje pamatau didelį visureigį skiejantį kaip kokią raketą. Aga, ten pasirodo pavaduotojas su savo Chevroletu. Prisiartina – jau lenkia. Nė velnio! spaudžiu gazą kol nespėjo susilygint su manim ir nepamatė jog aš už vairo(jis dar nežino jog turiu mašiną). Spaudžiu pakankamai jog jis su savo viršgarsiniu greičiu pasilieka už manęs. Spaudžia ir jis, bet veltui – aš spaudžiu daugiau.
Į spidometrą nežiūrėjau bet aišku mieste ir vingiuotu keliuku link mano darbo mes tikrai nevažiavome ant daugiau nei 100, bet tai daug daugiau nei nurodyta kelio ženkluose(ypač tame prie darbo, kur parašyta 20)… Ir aišku tai nebuvo lenktynės, jie važiavo kaip jiems įprata, tik aš tokia pasipūtus kelio naujokė bandžiau prieš juos kaip skruzdė prieš dramblį šakotis. Bet smagu ir gera širdį kai žinai jog tavęs nesugebėjo aplenkt galingas visureigis.
