Su drauge esame išvedusios teoriją, jog mūsų karta yra tiek įpratusi sėdėti namuose arba vaikščioti pridususiomis miestų gatvėmis, jog patekus į tikrai gryną orą(prie jūros, miške), mūsų organizmas neištveria oro permainos ir patiria į apsinuodijimą panašius simptomus. Mums tai galioja. Pabuvus ilgiau gryname ore pradeda skaudėti galvą, apima nuovargis. Tačiau vis tiek save „nuodijame‘ kada tik pasitaiko proga.

Štai ir šį sekmadienį patraukiau į žygį. Pasitaikė graži diena, tad nuvykau iki Girulių. O iš ten, pėstute per kopas, takus, miško takelius ir brūzgynus iki Klaipėdos molo. Jei tikėti žemėlapius tai maždaug 4 km su trupučiu. Tačiau kadangi kelias nebuvo tiesus, o kreivas šleivas, per kopas, kalnelius ir pan., tai gali būti ir visi 5km. Bet kokius atveju lėtai beeinant, su paplepėjimais ir sustojimais pafotkinti kokias nors samanas užtrukome 2,5val. Vaizdelių prisižiūrėjome įvairių – sniegas, samanos, sprogstantys kačiukai(kaip tas medis ištikro vadinasi?), daugybė žmonių prie jūros, kryžiai, vis dar betekanti upė… Jausmas po tokio žygio geras – vos juntamas nuovargis, ryškiai pagerėjusi nuotaika ir geras miegas(aišku tik po to kai nustojo skaudėti grynu oru apsinuodijusi galva). Tai daug geriau už apsirijimą McD, buką sėdėjimą prie žydro ekrano ar sprendžiant 109-ąjį sudoku. Pabandykit ir jūs
😉