Kodėl pasaulyje nėra viskuo patenkintų studentų ir kodėl net atrodytų protingiausias studentas pas kažkokį dėstytoją susimauna? Ogi todėl, kad mes visi esame skirtingi. Labiausiai žinomi skirtumai, net nesigilinant į naujausius mokslinius atradimus:
–    Smegenų pusrutulių veikla. Priklausomai nuo to kuris jūsų smegenų pusrutulis yra aktyvesnis, priklauso kaip geriau jums mokytis ir kaip geriau apdorojate gaunamą informaciją. Apie tai labai gražiai yra rašęs Mantulis, tad nesikartosiu.
–    Vyturiai – pelėdos. Jei esate pelėda, paskaita 8:30 jums tikriausiai yra didžiausia kančia ir niekas nelenda į galvą, o 15 val kai jūs pačiame „jėgų žydėjime“ paskaitos baigiasi. Kaip manote kokie tokio studento pasiekimai?… Apie tai seniau rašytas straipsnis 15min.

Taigi, tai reiškia jog kas tinka vienam studentui, netinka kitam. Tačiau net nežiūrint į mūsų fiziologinius skirtumus, yra dalykų kuriuos mes visi norėtume pakeisti norint sukurti tobulesnę švietimo sistemą. Keletas idėjų:

-Kiek žmonių šiais laikais dirba ne pagal išsilavinimą? Daug. Kodėl? Neranda darbo pagal specialybę ar pajaučia jog studijavo ne tai kas prie širdies ir nenori eiti dirbti į šią sritį. Ko tie žmonės gailisi? Iššvaistytų keturių metų. Tačiau tai būtų galima pakeisti sutrumpinus mokslo trukmę iki dviejų-dviejų su puse metų. Juk bendruosius dalykus mokomės mokykloje dvylika metų, kam jų reikia dar ir universitete? Jei įstojau į marketingą, tai ir mokausi du metus marketingą, o ne istoriją ar aukštąją matematiką. Tad jei per dvejus metus studentui ateitų suvokimas jog tai ne tai ką noriu daryti gyvenime, būtų galima stoti ir studijuoti dar du metus sritį kurią nori.

– Daugelyje universitetų paskaitos yra didelėse auditorijose. Vienas dėstytojas ir virš 50, gal kai kur net ir virš 100 studentų. Nedaugelis dėstytojų turi sugebėjimąir patirtį pritraukti ir išlaikyti tokios didelės auditorijos dėmesį. Studentai faktiškai ateina pasėdėti ir pažaisti kompiuteriu(pripažįstu, aš tikrai taip darau). Kokia nauda? Jokia, studentai mažai gauna žinių ir įkvėpimo, susidomėjimo dėstomu dalyku tokioje paskaitoje. Jei paskaitos vyktų mažesnėse grupėse(iki 20-25 studentų), paskaita būtų interaktyvi – galėtų vykti diskusijos, studentai daryti pristatymus, vien klausinėti dėstytoją apie sudominusį dalyką būtų lengviau. Studentai išmoktų daug daugiau. Tačiau deja tai kainuoja, juk dėstytojų universitetui reikia daug daugiau…

– Kiek  dėstytojų savo paskaitose skaito užrašus ir pasakoja apie įmones kurios seniai nebeegzistuoja? Pasenusi informacija dėstoma paskaitose yra tikrai ne tai ko studentai eina į universitetą. Teorijos nesensta, bet pavyzdžiai sensta. Gaila, b et nedaug teko sutikti dėstytojų kurie būtų „išlipę“ iš savo prieš 15 metų susikurtų rėmų ir domėtuosi kas dedasi pasaulyje šiandien. Tačiau vienas egzempliorius mane įkvėpė. Mano politinės ekonomikos profesorius kiekvieną dieną pateikdavo stos ar praeitos dienos laikraščių iškarpas kurios tikdavo tos dienos temai. Kiekvienos paskaitos metu nagrinėdavome ką rašo dienraščiai(tokie kaip Financial Times, New York Times, The Washington Post, etc) ir ką tie įvykiai reiškia mūsų ekonomikai. Mirsiu, neužmiršiu tokio gero dėstytojo. Va tokie visi turėtų būti.

Mintys surinktos per paskutines mano mylimos sociologijos paskaitas kai nagrinėjome švietimo sistemas, mokymo teorijas ir diskutavome apie tai kokia turėtų būti ideali mokykla ir universitetas. Vieningos nuomonės aišku nepriėjome, bet kaip matote prisirinkome gerų idėjų. O kaip jūs manote ko reikia norint sukurti įdomesnį, efektyvesnį universitetą?(tik nelieskim tos politinės dėstytojų atlyginimo temos)